Raganosių pilnas dangus! Tik jie ne pūkuoti ir ne rožiniai – kabo lyg riebūs audros debesys virš manęs ir nė neketina trauktis. Bandau vengti Jašaro, ir mokykloje tai beveik pavyksta. Stengiuosi, kad tu, Janai, nieko nesuprastum. Juk patinki man, ir aš nenoriu tavęs prarasti.

Keturiolikmetė Lėja devintame danguje! Pagaliau jiedu su Janu – pora. Deja, ji jaučiasi visai ne taip, kaip įsivaizdavo. O ir pasikalbėti apie tai nėra su kuo. Kas belieka? Tenka toliau rašyti ilgiausią ir gėdingiausią pasaulyje meilės laišką…